Intro
Mūšis tarp Archangelo ir Velnio
Kuriame, žiūrovai supažindinami su viena iš pasaulio atsiradimo teorijų, bei pagrindiniais veikėjais: Archangelu Mykolu ir Velniu.
Labas vakaras, ponios ir ponai garbingi,
Pasipuošę, ir čia lyg į šventę atėję,
Paklausyti istorijos mūs paslaptingos,
Kurią jums nuolankiai mūsų dainiai sudėjo.
Tad negaiškim, lai veriasi girgždančios durys
Į kelionę pirmyn! O šaunus trubadūras
Jus kelionėj kas žingsnis nuolankiai lydės
Ir kas vyksta aplinkui suvokti padės.
Kitados buvo taip, jog aplinkui nebuvo
Nei šviesos, nei tamsos, net vandens beigi žemės
Nealmėjo šaltiniai, nesiveisė žuvys
Dar skruzdė ir žmogus anei joks negyveno.
Be dangaus nesisuko planetos, nei žvaigždės
Nežibėjo, o žemėj neužgimė grūdas.
Juk nebuvo gyvybės, pagimdančios laiką,
Net pačios nebūties anuomet dar nebuvo.
Ir iš šio nebuvimo tuomet ėmė rastis,
Bręst ir tvinkčioti vienis, nusakantis esmę.
Lygiai lukštas, apgaubęs kiaušinį visatos,
Kurioje anuomet lygiai dvi jėgos rados,
Ir suskaldžiusios lukštą visatos kiaušinio,
Jos pagimdė pasaulį ir jį padalino
Į du polius, kurie iki šiol egzistuoja
Ir lyg saulė mėnulį viens kitą vaduoja,
Bei palaiko visatos gyvybę ir esmę.
Mes abu juos visur, kur pažvelgsime, rasim.
Jų priešybių kovoj viskas kurias ir nyksta,
Juda, mainosi, kinta, o jie neišnyksta.
Ir gyvuos tol laimingi, kol sukas planetos,
Kol gyvena žmogus, nenustos jie žymėti:
In ir Jan; gėrio blogio; moters vyriškumo.
Jie keis dieną naktim, geis gimty mirtingumo.
Bet jie visad išliks, net kovodami nuolat.
Nes užgimę iš nieko į niekur nepuola,
O tik keičiasi, taip palaikydami visa,
Kas užgimę iš jų, ir į juos kas nugrimzta.
Skirtingumas neleidžia jiedviems susijungti,
Jie negali viens kito naikinti, nei jungti.
Jie tesugeba nuolat viens kitą vaduoti,
Tarsi debesys dykumai vandenį duoti.
Lyg keleivis ir kelias jie viens kitą jungia,
Amžinai ir be poilsio velka jie jungą
Ir dar negimė nieks, kas gerai išmatuotų,
Kiek didžių dovanų jie pasauliui šiam duoda
Arba kiek gi nelaimių ir skausmo atūžia,
Kuomet gėris ir blogis sukimba į mūšį.
Aišku viena tiktai, kad iš to viskas randas:
Ir diena ir naktis, jūra, beigi ir krantas.
Taip žmogus vienąsyk šioj kovoj įnirtingoj
Atsirado ant svieto, o jėgos nedingo!
Įsikūniję šerdy žmogaus didingumo,
Tarsi rūmuos karaliai, abi tyliai tūno.
Bei iš rūmų savų, pasikinkiusios protą,
Valdo žmogų lengvai, tarsi žirgą sparnuotą.
Pakaitom siųsdami šiam kančias, meilę, geismą,
Laimę, skausmą, ligas, laisvės ilgesį keistą.
Per mintis žmoniškąsias įtvirtinę kovą,
Šios dvi priešingos jėgos susirentė trobą,
Ir iliuzija pastatą šį pavadinę
Egzistuot leido jos homo sapiens būtybei.
Dovanodamos galią suvokti pasaulį,
Kaip iliuziją visko, kas randas po saule.
Juk svarbu mums tikėti, bei rasti paguodą,
Visame, kas mus supa, kas mums dovanota.
Taip yra ir taip bus, kolei sukas planetos,
Bei gyvuoja žmogus In ir Jan pažymėtas.
Lai gyvuoja sau sveikas, o mes nebegaiškim
Ir keliaukim toliau, kol dar lenkiame laiką.
Kelias ilgas, platus vinguriuodamas tęsias,
Horizonte pradingsta, atgindamas svečią.
Du..., penkis..., devyniolika. Tūkstančiai driekias.
Beartėdami žemę kanopomis pliekia.
Nuo jų gaudžia dangus, po jais žemė sudunda.
Jų galinguos ginkluos ryto saulė atbunda,
Jų kovoj srūva upės, jiems vėtros paklūsta,
Ten liepsnoja miškai, kur jų kojos įglusta.
Kas gi tie karžygiai, šios kariuomenės kraupios?
Kur gi jųjų vadai? Kas juos kreipia ir glaudžia?
Kiek kovų kruvinų jie sukėlė aistringai,
Kad patenkint galėtų troškimą baisingą.
Ir kraujy išsimaudę, bei galios įgavę
Traukt galėtų toliau į kraštus nematytus.
Kas gi tie kraugeriai, kovoje išugdyti?
Tai kariuomenės dvi iš visų galingiausios,
Vadovauja joms du karvedžiai iškiliausi,
Atsisėdę balnuos karštakraujų ristūnų,
Jei savuosius būrius į kovos lauką stumia.
Tai Archangelas, beigi šėtonas nedoras
Viens prieš kitą jėgų demonstruot nesibodi
.
Ir surėmę ginklus vidury mūšio lauko.
Siekia jie išsiaiškint, katras galingesnis,
Tam, kad teisę įgautų pasaulį valdyti.
Ir jame savo tvarką įvesti galėtų.
Bet kova ši yra begalinė, mielieji,
Nes kai jėgos dvi lygios į kovą sukimba,
Jos negali laimėti, nes tik pranašesnis,
Gali silpną pavergt ir priverst jį paklusti.
O tuo tarpu, tiek Velnio kariai siaubingieji,
Kitados maišto dvasią prieš Dievą parodę,
O dabartės naikinti į žemę nupuolę,
Viso, kas tik jiems kelią vingiuotą pastoja,
Tiek Archangelo kilniojo drąsūs kariūnai,
Nuo pat pr?džių kilniai ir didžiai kovon stoję,
Nes maištaut prieš Aukščiausią garbė jų bei protas
Jokiais būdais ar priemonėm jiesiems neleido.
Nieks čionai nelaimės, juk patsai Galingiausias
Bei Aukščiausias jiems amžiną gyvastį davė.
Ir dėl to pasmerkti jie per amžius kariauti
Tarp savęs ir nė vienas negali laimėti,
Šios beprasmės kovos, niekuomet ir per amžius.
Ir nors spindi skaisčiai, kalavijas iškeltas,
Nuo kurio prasidėjo kova amžinoji,
Ne jo galioj yra karštą kraują pralieti,
Juo nelemta šių dviejų jėgų nugalėti.
Taip ir Velnias Archangelo žemėn nusviestas,
Ašarodamas puolė po kilniojo kojom,
Ir raudodamas prašė daugiau nekankinti,
Jojo kūno, žaizdom bei randais padabinto.
Bet Archangelas jokio jautrumo nerodė.
Tai matydamas Velnias taip Angelui tarė:
VELNIAS. Tu, Archangele Mykolai, puikiai nutuoki,
Jog manęs nugalabyti nieks neįstengtų,
It ambrozijos kupinas kraujas manasis
Amžinybės prisotintas gyslomis teka.
Jei nenori man gailesčio rodyt, nerodyk.
Aštrų skausmą gebėsiu ašai suvaldyti
Ir idant savo mintį nuo jojo nukreipčiau
Pasvarstyt siūlau mudviem, brolau, apie žmogų,
Kurį Viešpats kančioms į šią žemę nubloškė.
Kaip manai, kreipės Velnias Archangelo pusėn
Kas iš mūsų geriau vargšą žmogų pažįstam,
Katras gebam geriau nuodėmingą jo kūną,
Beigi sielą į savąją pusę palenkti tu ar aš?
Tu tyli? Na, gerai, pamąstyk, jei tau reikia.
Na, o kolei mint?se nugrimzdęs tu glūdi,
Aš istoriją vieną paporinsiu veikiai,
Apie didelį poną, kuris savo galioj
Netgi patį Aukščiausią nuteisti turėjo.
Inkvizitorium šitą žmogelį vadino,
Prieš jo galią ir ranką ne vienas drebėjo.
I dalis
INKVIZITORIUS
Šioje dalyje yra pasakojama apie inkvizicijos laikų Romos miestą į kurį yra pasiunčiamas Išganytojas, bet dėl savo stebuklų išganytojas yra Inkvizitoriaus nuteisiamas už erezijos skleidimą, pasodinamas belangėn. Čia pas jį ateina pats Inkvizitorius, kuris apsako, ko jo manymu žmogui šioje žemėje reiki, kad jis jaustųsi saugus ir laimingas.
Tai įvyko prieš daugelį, daugelį metų
Romos m?este, kuri?m tuo metu vadovavo
Kardinolas rūstus inkviziciją skelbęs,
Ir visiems nepaklūstantiems skyręs likimą
Degt laužuos, kad daugiau nuodėmingi jų kūnai
Nebeterštų garbingosios Romos siaubingai.
Inkvizitoriaus šio visi žmonės bijojo
Ir ant kelių prieš jįjį nuola?kiai parpuolę
Visais kūnais drebėjo ir Dievo maldavo,
Kad tik niekad likimo korta jiems neskirtų
Inkvizicijos laužo kaitrumo patirti
Ir skausmuos bei kančióse gyvybės netekti.
Taip nualinti baimės ir dūmų aitriųjų,
Kurie saulę kadaise jau buvo užtemdę.
Žmonės tie patyliukais pakampėse meldės,
Kad kas nors juos iš jųjų kančių išvaduotų.
Taip jie meldės ilgai, kol Aukščiausiai būtybei
Nusibodo raudų ir dejonių klausytis
Ir ji pasiuntė savąjį sūnų į žemę,
Kad šisai stebuklingąją galią parodęs,
Bent truputį vargus ir skausmus numalšintų.
Taip nužengus į žemę Aukščiausiojo sūnui,
Tąjį tuoj nelaimingieji žmonės pažinę,
Puolė bėgti jo pusėn ir krito po kojų,
Taip maldaudami juos iš nelaimių ištraukti.
Ir tuomet prasidėjo stebuklai didžiausi:
Vos prisiliečia kas tik prie šventojo rūbo,
Tuo aklumas, luošumas, raupai pasitraukia
Nuo nelaimėlio kūno ir šis tampa sveikas.
Tai pamačiusios minios ton pusėn patraukė,
Kur Švenčiausio sūnus savo koją padėjo.
Štai mergytės karstelis staiga atsirado,
O jos motina puolė stebuklo maldauti
To kursai jos dukrelei gyvybę gražintų.
Prisiartino tykiai prie mažo karstelio
Tas šventasis keleivis ir ranką padėjo.
Tuoj mergytė karstely savam atsimerkė
Ir nustebus akytėm mažom sumirksėjo.
Kaip tik tuo momentu, kai mergytė atgijo
Ir į raudančią motiną žvelgė nustebus,
O sumišus minia šaukė iš apstulbimo,
Kaip tiktai tuo metu aikštėje pasirodė
Aukštas senis, vienuolio rūban įsisupęs.
Jis kaip nendrė tiesus nešė savąjį kūną.
Devynių dešimčių metų amžiaus, išdžiūvęs
Veidas šito žmogaus, bet jo akys liepsnojo
Kaip tie baisūs laužai, kur kitatikius žudė.
Paskui žmogų šį sekė šventoji sargyba.
Ši žmogysta su v?sa savąja palyda
Prie minios prisiartinus tyliai sustojo,
Ir ryžtingai, tylėdamas ištiesė pirštą,
Kurį tiesiai į Šventąjį žmogų nukre?pė.
Inkvizitorius pasmerkė Viešpaties sūnų,
O nuščiuvus minia jam po kojų parpuolė
Ir baimingai drebėdama prašė nebausti,
Nuodėmingų jų sielų, kurios susigundė
Bei pasidavė galiai stebuklų baisingų.
Taip nuščiuvusiai miniai ant kelių parpuolus
Inkvizitorius suėmė Šventąjį žmogų,
(Kurio šitaip ilgai romūs Romos piliečiai
Tarsi didžio tautos išganytojo laukė),
O suėmę įgrūdo į požemius juodus,
Kuriuose spindulys anei joks nesilanko
Ir tik žiurkės netrukdomos sau karaliauja.
Taip sulaukė ten vakaro pranašas vargšas,
Skelbt taikos ir ramybės į žemę pasiųstas,
Ir kuomet visa žemę jau sutemos gaubė,
Bei naktis atkeliavo bevaisė į Romą
Laurais beigi citrinom rūgščiausiom prakvipus
Atsivėrė staiga geležingosios durys
Ir į kamerą pats inkvizitorius žengė.
Taip žibintą laikydamas rankoj savojoj
Inkvizitorius nužvelgė kalinio veidą
O tada tokias žodžiais į suimtą kreipės:
INKVIZITORIUS. ,, Aš žinau, ką bylot tavo lūpos norėtų,
Tad tylėk, nesakyk, nes yra tau užginta,
Žodį šventą ištart, kur valda mano tęsias.
Man verčiau atsakyk, kam trukdyti mus drįsti
Bei jauki mūsų protus, savaisiai stebuklais?
Kas tau suteikė galią minias suvaldyti?
Ir ar tamsta žinai, kas rytoj tavęs laukia?
Ogi laužas, eretikams kruopščiai paruoštas,
Ir rytoj, gerbiamasis tave mes jin mesim,
Kad nedrumstum daugiau mano tautai makaulių,
Nes tik Dievui manajam jie turi paklusti.
Ir tik mano galia juosiuos teisia bei gina.
Dėl šitos priežasties tie, kurie šiandien puolė
Tavo kojų bučiuot, bei nuola?kiai tau lenkės,
Ryt, vos davus man ženklą puls žerti žarijų
Tavo l?užan mikliai, kad tave sunaikintų.
Nes žmogaus prigimty glūdi noras paklusti,
Nors ir maištui žmogus yra Dievo sukurtas.
Bet būt valdomam jajam nuo amžių patinka.
Ir tikrasis stebuklas, brangus mano broli,
Yra gundymų dieną trys kl?usimai m?sti
Patys tie, kuriuos tau tąkart tyruos paskelbė
Protingoji dvasia nebūty pasinėrus,
Kuri tą kartą tyruos į tave prabilo.
Ar atsimeni klausimus tuos stebuklingus?
Neatsimeni? Ką gi, galiu tau padėti.
Pirmas klausimas buvo tada tau pateiktas
Apie laisvę ir žmogų. Ar žmogui jos reikia?
Juk užtektų tau akmenis duona paversti
Ir tuojau iš paskos nuolankiai minios eitų.
Žmogui reikia, asmens, kurs valdytų ir kreiptų,
Jo mintis ir jausmus, jam saugumą suteiktų,
Duotų duonos vandens ir pastogę nuo vėjų.
Žmogui lygiai kaip vaikui reik gero globėjo
Nes silpnumas jo didis į tai jįjį kreipia.
Ir ties tuo pasibaigia jo laisvės troškimas.
Jam valdytojo reikia toks jo pašaukimas
Lenktis tam kas už jį galingesnio likimo.
Ir svarbiausia, žmogus linkęs lenktis tik tajam
Kam be išlygų lenksis tauta jo garbinga,
Įtikėjus šventai jo galia paslaptinga.
Tu nenori sutikti su mano mint?mis?
Na tiek to, niekas tau prieštarauti nedra?džia.
Bet žinok, kad žmogaus laisvę lengva pavergti
Nuraminant jo sąžinę, duonos pasiūlant.
Dar daugiau, jo būties slaptingas buvimas
Ne gyvenimas pats, bet gyvenimo tikslas.
Jei žmogus nesuvõkia kam jis tur gyventi,
Tai tuomet ir gyvent jis tikrai nesutinka,
Ir verčiau jau tuomet jis pakels savo ranką
Ir prieš patį save ją nukreips tuomet žiauriai.
Taip yra ir per amžius taip bus, mielas mano.
Taigi klausimą antrą jau aptarėm irgi.
Žmogui reikia kažkam savo sąžinę menką
Patikėt, kad galėtų ramiai jis gyventi.
Na, o trečia, tai žmogui vienybės juk reikia.
Bandoje visuomet yr geriau egzistuoti,
Nei vienam po pasaulį be vietos blaškytis.
Štai ką tau tąkart siūlė dvasia dovanoti,
Mirtingajam, bet tu viso to atsisakęs,
Žmogui laisvę beribę antai dovanojai,
Dėl kurios ir šiandieną jis būtų kentėjęs,
Jei nebūtumėm mes jam širdingai suteikę
Duonos, vado kuriam nuolankiai jisai lenktųs,
Beigi leidę tautoj, mūsų g?namoj glaustis.
Čia juk viską, ko trokšta jų silpnosios dvasios
Žmonės turi, todėl jie yra čia laimingi,
Beigi ramūs ir saugūs sau gali gyventi.
Aš jiems suteikiu tai, ko vis?d jiejie geidė.
Pavadinkim tatai: paslaptim geidžiamiausia
Stebuklu, bei autoritet? kuo tikriausiu.
Mes jiems suteikėm tai, ko tu taip pagailėjai
Ir dėl to tau rytoj teks už tai užmokėti
Gyvastim. Jau ir švinta, lik sveikas mielasis.
Tau linkiu pelenuos savo laisvę atrasti.
II dalis
GEIDULYS /TOLERANCIJA
Čia Velnias su Archangelu diskutuoja apie žmogaus viduje slypinčius geidulį bei toleranciją ir Velnias papasakoja istoriją apie du brolius, kuriuos pražudė geiduliai, kuomet vienas jų į namus parsivedė neregėto grožio moterį, o Archangelas įrodinėja, kad žmogiškoji tolerancija yra aukščiau bet kokių geidulių ir pavydo.
Čia Archangelas Mykolas kreipės į Velnią:
ARCHANGELAS. Inkvizitorius tas išmintingai bylojo,
Bet su juo nesutikti aš drįsčiau iš karto.
Taip, žmogus nuodėmingas ir silpnas be galo,
Lygiai, taip yr tiesa, kad jam reikia valdovo,
Kurs jį saugotų, kreiptų, nuo negandų gintų.
Bet tiesa dar ir tai, jog kuomet susirungia
Tarp savęs jėgos dvi gėris beigi ir blogis,
Tuomet kartais svarbu, ne vien tai, katras laimi,
Bet dar tai, kurią pusę žmogus tas palaiko,
Dėl kurio tos grumtynės antai ir įvyksta.
Štai dėl ko, laisvė žmogui yra dovanota,
Kad jisai pasirinkti visuomet galėtų.
Ką geriau palaikyti kovoj jajam būtų,
Ar gerąsias jėgas, ar blogosioms pagelbėt.
Taipgi gali jis rinktis kada jam paklusti,
Su kuria jam puse naudingiau susidėti,
Iš kurios rankos duoną paimt parankiausia.
Laisvės rinktis, it oro, kasdien žmogui reikia.
Laisvė leidžia jam klysti, stiprybės suteikia,
Ištvermės, pažinimo kelius laisvė tiesia.
Tai tauriausia, kas gali gyvuot ant šio svieto
VELNIAS. Taip, Archangele, gal ir tiesa tavo lūpom
Tai byloja, bet tu ir patsai nepaneigsi,
Jog tai vėlgi tėra tik viena daikto pusė,
Gi kita nuolankiai visuomet kojon žengia,
Ir nelaisve ją žmonės nuo seno vadina,
Taip, kad laisvė taipogi nėra visagalė,
Nes nelaisvėn ji gali nuvesti kiekvieną,
Kas protingai nemoka josiõs išnaudoti.
Visagalis tėra amžinasis troškimas,
Siekt kažko, ko negalima niekad pasiekti,
Nes pasaulis yra nuolatinis kitimas,
Kurs negali nė vienai minutei atlėgti.
Taip troškimas kadaise ir brolius tauriausius
Įsitraukė savin ir baisingai pražudė,
Nes turėt noras didis juos buvo užvaldęs,
Tą, kuri jiems iš tolo visai nepriklausė.
O nutiko istorija ši štai kaip, broli:
Kitados ant šio svieto viešnia nusileido
Ji, tyra tartum krištolas žemėj spindėjo.
Ji suprast ir atleisti visiems sugebėjo,
Trapumu neprilygo jai nieks šitoj žemėj.
Ji, tarsi Afroditė visus žemės sūnus,
Bei dukras prie krūtinės savos švelniai glaudė,
Danaj? priešais ją tik blankus dūmas buvo.
Ir nors daugel skriaudų moteris ši patyrė,
Ji tiesi tarsi liepa per vėtras išliko,
Tarp audros siautulingos dykynėj nuvargus,
Ji stipri, tarsi ąžuolas vėjuj stovėjo.
Ir ne prievartoj josios stiprumas glūdėjo,
Atlaidumas ir meilė tom gyslomis sruvo.
Žengė tiesiai ši mõteris per žemę niūrią,
Nes šventai savimi bei pasauliu tikėjo.
Juk, kas tiki, jog viskas šioj žemėj sutverta,
Tam, kad taikiai lygiom teisėm?s egzistuotų,
Kas netrukdo šalia mažai skruzdei gyventi,
Katras savo šešėlį nualintam teikia,
Bet neiškelia savo didžios asmenybės,
Lyg ant kuolo baidyklės, kad žvirblius nugintų.
Kas neskirsto pasaulio į juoda ir baltą,
Tam dangus dovanoja ramybę ir laimę,
Nors daugybę vargų tektų jajam patirti.
Tu pats puikiai žinai, kad ne tas yra vergas,
Katras stipriai grandinėm supančiotas kenčia,
Bet tik tas, kurs iš pančių vos tiktai ištrūkęs,
Tuojau kitą grandinėmis kaustyti puola.
Lygiai taip nieks žmogaus taip išaukštint negali,
Kaip kitos padermės visapusis gerbimas,
Tolerancija, bei tyras dėmesingumas.
Tačiau netgi ir tokią mergelę nuostabią,
Kur savy meilę šviesią bei švelnią augina,
Greit į prapultį baisią įstumt gali kitas.
Taip su broliais dviem mūsų tada atsitiko,
Kai troškimas valdžios bei geismai juos užklupo,
Nors prieš tai tenorėjo jie šeimą sukurti,
Bei jaukumą saviesiems namams dovanoti,
Tačiau teko baision nuodėmėn jiedviem pulti.
Kai mergelė skaisčioji prie slenksčio jų stojo
Ir vyriausiasis brolis jai savąją širdį,
Beigi ranką nuolankiai tąkart dovanojo,
Ir į savąją pirkią pasikvietė tauriai.
Tai matydamas Erotas tuokart nusprendė,
Sumaišyti prot?s broliams dviems, juos sukiršint.
Taip jaunėlis didžiulio pavydo apimtas,
Sugalvojo mergelę į pelkę įmurkdyt.
Taigi kartą, kuomet brolis jo vyresnysis,
Į baliuką išeidams švelniausiąją žmoną,
Tarsi daiktą jaunėliui globot patikėjo.
Šis nedelsdams į pelkę su jąja nuėjęs,
Paskandino gražuolę juoduosiuose mauruos.
Vyresnysis, supratęs kas tuokart įvyko,
Užsirūstino baisiai ir tikrąjį brolį
Paskandinti nusprendė toj pelkėj kurioje,
Mylima jo žmona amžinybėj ilsėjos.
Bet jaunėlis vikresnis tuokart pasirodė
Ir abudu broliukai į pelkę štai grimzta.
Taip štai Erotas tuokart papõkštaut nusprendęs,
Žmones tris į tamsiausias gelmes nugramzdino.
O ir broliai, kurie dievo siųstą mergelę,
Baisingiausių geismų anuomet nukamuoti,
Savo geidulių įrankiu buvo pavertę,
Gavo atpildą savo teisingai pelnytą.
Šioj istorijoj, regis, blogieji troškimai,
Viršų paėmė beigi ne vieną pražudė.
Baigė porint taip velnias istoriją savo
Ir triumfuodams į Mykolą Šventą sužiuro,
Nes smalsu buvo Velniui šio mintį išgirsti,
Tad nelaukdamas nieko Archangelas tarė:
ARCHANGELAS. Nors auka, moteris ši per klaidą patapo,
Beigi įrankiu žmogiško geismo juodžiausio,
Bet jinai toleravo abu lygiai brolius,
Kaip žmogus, kuris geba ir blogy tirščiausiam,
Gėrio baltąjį krislą betūnantį rasti.
Ji juk atjautė brolius abudu be galo,
Kai reikėjo jiems šito, tik jiedu nejuto,
Kokia meile bei šiluma ji juos apga?bė.
Moteris ši, nors tragiško buvo likimo,
Bet nežuvo, jos siela tamson nenugrimzdo,
Nes matydams didžiausias pasaulio blogybes,
Viršum žemiškos pelkės žmogus tuoj iškyla,
Jeigu sugeba jis toleruot, bet neteisti,
Jeigu turi jis galią mylėt ir atleisti,
O ši moteris broliams atleist sugebėjo.
III dalis
GODUMAS / KŪRYBA
Kuriame diskutuojama apie godumą žmoniškąjį bei kūrybą, o Velnias pasakoja istoriją apie stebuklingą šaltinį.
VELNIAS. Na, gerai, įtikėjau tavais žodžiais, Mikai,
Išmintis tavo lūpom nuolankiai byloja,
Bet sakyki gi man tu, Archangele šventas,
Ką manai apie tuos, kurie laužus kūrena,
Tiems, kas žodžio kitokio ištart nesibodi.
Ir pasaulį suvokia kitaip negu minios.
Ką svarstai, kai regi, kaip naikinamos tautos,
Tik dėl to, kad saviems Dievams melstis išdrįso.
Nes nuo amžių gilių jųjų protėviai gerbė
Kitą kalbą, bei papročius jiems dovanotus.
Taip nutiko žmonėms, mažulyčio miestelio,
Kuriame stebuklingas šaltinis ištryško.
Kuomet elnias per jųjų gyvenvietę bėgęs,
Netikėtai jaunystės šaltinį atrado,
Ir įmerkęs tenai savo kruviną žaizdą,
It elniukas jaunutis tolyn nušuoliavo.
Sužinoję tai, žmonės šaltinį užtvėrė
Ir toj vietoj jaunystės šulnys atsirado,
Vien tik džiaugsmui ir žmogiškai laimei paskirtas.
Bet ir šitą stebuklą žmogus nuodėmingas
Pragaištim sau, bei erzeliu pavertė veikiai.
Tądien kuomet pro šalį tas elnias šuoliavo,
Stebuklingan šaltinin netyčia įbridęs,
Eigulys jaunas prie to šaltinio budėjo.
Tad, kuomet gyvulys, galingiausio valdovo,
Strėlei giliai jo šonan tą kartą įsmigus,
Vandenin puolė, trokšdams skausmus numalšinti,
Ir paveiktas versmės, kuri žaizdą užtraukė,
Bei jaunystę prabėgusią veikiai gražino,
Nuliuoksėjo laukais, elniuku vėl atvirtęs.
Eigulys akimis savomis viską matė,
Ir netrukus atvykus ton vieton karaliui,
Kuris šaudamas elnią nuo žirgo nupuolė,
Beigi skaudžiai save sužaloti įstengė.
Eigulys liepė nirti į versmę galingą
O karalius, norėdams skausmus numalšinti
Jo paklausė ir žaizdos kaipmat jo užgijo
Vos versmė stebuklinga jo kūną užliejo.
To karaliaus godaus pasirodo bebūta,
Tad išgijęs jis eiguliui nepadėkojo,
Bet jį gyvą kalėjime savajam supūdė
Besijuokdams iš jojo mirties it Tantalas,
O tą šulinį savo žinion pasiėmė,
Katras vos prisilietus, atjauninti geba,
Net senolį, kuriam šimtas metų suėjo,
Vėl paversdamas kūdikiu, žindančiu krūtį.
Ar ligas baisingiausias tuojau išnaikinti,
Gali vos tik ligonis prisiliečia lūpom,
Prie gyvybės versmės, atgaivinimo trokšdams.
Taip luošiams, šis vanduo sugražindavo veikiai
Galūnes ir netrukus šie plojo ir šoko.
Neregiams, nuo šaltinio atgydavo akys,
Ir dar daugel stebuklų toj vietoj įvyko,
Jiems visiems apsakyt neužtektų mums laiko.
Bet šaltinį savosion žinion pasiėmęs,
Mūs karalius godusis išdrįso suteikti
Jajam vardą to eigulio jauno kurs tąkart
šiam parodė kaip savo žaizdas užsigydyt,
Beigi elnio kuris tą šaltinį atrado.
Suklestėjo greit miestas, stebuklo sulaukęs,
Jojo žmonės lyg vieno laimingi ir gražūs,
It stebuklų šaly savam mieste gyveno,
Amžinai, neskaičiuodami bėgančio laiko,
O pašonėj jų, šventas šaltinis almeno,
Prie kurio tiktai miesto žmonėms buvo leista
Prisiartint ir vandeniu džiaugti lyg valiai,
Nes karalius išleido įstatymą tokį,
Skelbė šis, kad žmonėms iš kraštų svetimųjų
Prie vandens jokiais būdais negalima liestis,
O išdrįsusių šitą įstatymą niekint,
Lauks bausmė kuo griežčiausia jų galvos nulėksią.
Ir tuomet žmonės iš stebuklingojo miesto
Užu auksą parduot šventą vandenį ėmės,
O godumas juos greit į puikybę pakėlė,
Ir it Midas pradėjo jų sielas valdyti,
Nes pamatė žmogeliai, kad dievišką galią
Jie įgavo staiga visus žmones pagydyt
Ir jaunystę beregint visiems sugražinti.
Bet ilgainiui godumui tolydžiai didėjant,
Pamažu žmonės sienomis miestą apjuosė
Išsigandę, kad kas jų vandens neišneštų.
Taip tvirtõve jų miestas iš lėto pavirto.
Tie vargšeliai, kuriems turto greitai pristigo,
Prie tvirtovės pasienių turėjo glaustytis,
O negaudami vandens, kuris atgaivintų,
It skėriai, dykumoj bevandenėje džiuvo.
Laimingieji tie, kam visgi gauti bent lašą
Stebuklingo vandens per stebuklą pavyko,
Ir jaunystę jie vėl savu kailiu pajuto,
Tie vergais nuolankiausiais pavirsdavo greitai,
Nes jaunystės troškimas juos m?sindams baisiai
Į pinkles tarsi pelę į spąstus įvijo.
Juk vos t?ktai vandens stebuklingas veikimas
Pasibaigdavo, kūnai į pintis pavirtę
Melsti puldavo dar bent lašelio gyvybės,
Tos kuri šuliny laukdama tyliai tūno.
Štai kodėl ilgaini?i visi godūs miestiečiai
Beigi tie, kurie v?ndens nors kartą ragavo
Už nektarą šį buvo aukot pasirengę,
Savo tėvą su motina, brolius savuosius,
O besiplečiant valdžiai ir galioms to miesto
Kurs globojo bei saugojo šulinį šventą,
Jojo žmonės pradėjo aukas atnašauti,
Bei statyti stabus ir šaltiniui tam melstis,
Kurs jiems šitiek stebuklų antai dovanojo.
Ir nors aukso statulom šaltinį apstatė,
Bei prie savo šaltinio budėdavo nuolat,
Jie bijojo, kad nieks paslapties neaptiktų,
Ir todėl vis storiau miesto sienas lipino,
Ir nedrįso nė vienas už tų sienų žengti,
O vidui pasilikę tik plėšės ir pykos,
Tarp savęs, kol vienądien šaltinis išseko,
Nuo tada ėmė irti ir kūnai žmonelių,
O jausmai ir tikėjimas jų stabais virto.
Ir lig šiolei jie karšenom, seniais pavirtę
Tebesimeldžia savo stabams. Kas jiems lieka?
Tik tarp sienų, įrėmusių dangų, lindėti.
Ir iš gėdos, dienom ir naktim sunkai dūsaut.
Kas gi kaltas, sakyk, jie gyvent nemokėjo,
O galėjo kiton pusėn viskas išvirsti.
ARCHANGELAS. Tu teisus, velnio vaike, Archangelas tarė,
Žmogų silpną godumas beregint užvaldo,
Bet sutik su manim, mano priešgyna mielas,
Kad kur juoda, tenai visuomet glūdi balta.
Pripažįstu ašai, jog godumas yr žmogui,
Pražūtingas toksai, apie kokį kalbėjai,
Tik nereiktų užmiršt, kad norėjimas kurti,
Šalimais to godumo žmoguj egzistuoja.
Ir žinių godulys žmogui gero lėmėjas.
Kai žmogus godžiai puola žinių vandenynan,
Arba siekia sukurt ką nors naujo šioj žemėj,
Kad palengvinti jis savo dalią galėtų,
Tai, brolau, yr dorybė drįstu aš pareikšti.
Dėl godumo štai tokio, žmogus turi būstą,
Jam daiktai ir mašinos nuolankiai paklūsta,
Miega jis ne lauke, turi maisto, drabužį,
O pasaulį pažindams jisai nesigūžia,.
Drąsiai, tiesiai, žvaliai, pilna koja jis žengia.
Verias jajam keliai, akys jam atsidengia.
Jei žmogaus godulys siekia gėrį pažinti,
Mokos jis atkartoti menu, mokos ginti,
Pats save ir kitus, silpnesnius už jį patį.
Mokos rodyt žmogus ir kitiems tai ką mato.
Taip dėl godulio tokio susikuria miestai,
Auga žmonės nauji, o seni tyliai blėsta.
Ir nors kartais žmogus į lankas nukeliauja,
Ar patamsy ilgokai klajodamas rauda,
Neregėdams vilties, tiktai norą beribį,
Kurt pasaulį lėtai, savo rankomis, tyliai.
Ir nors kartais žmogus ir atsimuša sienon,
Jam dar lieka viltis, kad jisai vieną dieną
Iš aklavietės tos stebuklingai ras kelią
Ir į šviesą išeis ir įgaus naują galią
Kurt likimą naujai, bet negrims į vergovę,
Tą, kuri tik apkibus smulkiais daiktais stovi
Ir neleidžia laisvai per pasaulį žingsniuoti.
Žmogui reikia vilties, kad iš nieko sukurti,
Šis galėtų tik tai, kas kitiems beigi jajam
Laimę teiktų ir džiūgauti širdis priverstų.
Visa tai ir vadinama goduliu laisvės,
Bei kūrybos, katra iš tironų baisiausių,
Beigi vergo grandinių išlaisvina žmogų,
Ir jau niekad nepersekios valdžios įkyrios
Ir grandinės tvirčiausios neverš jojo proto,
Jeigu įdavė jis nuolankiai savo širdį,
Bei mintis į kūrybos švelniausiąjį glėbį.
IV dalis
GEIBULYS / VAIZDUOTĖ
Kuriame kalbama apie žmogaus geibulį, bei jo vaizduotę, kurios dėka žmogus kuria pasaulį aplink save. Ir teigiama, kad žmogų reikia mokyti kaip pačiam susigauti žuvį, bet ne tą žuvį jam į rankas įduoti, velniui pasidaro bloga.
VELNIAS. Mielas, Mykolai, čia tu kalbi apie žmogų,
Kurs patsai turi valią ir gali nuspręsti,
Katrą kelią geriau būtų jam pasirinkti.
Bet pasaulyje daugel žmonių mes atrasim,
Tų, kuriems Dievo galios nėra dovanota,
Tokio dvasios stiprumo, tad jie abejoja,
Nežinodami kuriuo keliu jiems reik sukti,
Kad neklydę jie tiesą ir šviesą atrastų.
Tokie žmonės lyg pat paskutinės minutės,
Abejoja ir niekaip ramybės neranda,
Kol prabėga jiems duotas gyvenimui laikas
Ir mirtis vienądien jų durysna pabeldžia,
Bei sier? nelauktai ima nosį kutenti.
O ugnis ima šokt ant kupros kraupų šokį,
Ir į požemius vargšą žmogelį vilioti,
Kaip tiktai tuo metu susivokęs, kas vyksta,
Vargšas mūsų žmogelis iš baimės sutirpęs,
Greit ant kelių parpuola Aukščiausiojo šauktis,
O slapčiom vis į dešinę gręžiojasi baukščiai,
Tarsi laukdams, kad kas jam atsakymą mestų,
Ir ką reikia daryti jam veikiai patartų.
Mūs žmogelis ne laisvės tuomet puola melsti,
Bet botagų ir r?mbų krušos jis maldauja,
Bei kad kas nors jam kryptį nurodytų tają
Kurios link jis be vargo pasukti galėtų.
Ir tikslus, kad kažkas jam iškeltų beregint,
Tuos, kuriuos įgyvendint jis veikiai gebėtų.
Toks žmogelis man primena asmenį vieną,
Kurs sutiko verčiau savo sielą parduoti
Ir Liuciferiui amžiams nuolankiai tarnauti,
Kad tik nieko pačiam spręsti jam nereikėtų.
It koks asilas menkas, kilmės Buridano,
Kurs tol savąjį žvilgsnį nukreipęs stovėjo,
Į vartus, kol iš bado netrukus nugaišo,
Nors ant savo kupros pilną maisto turėjo,
O po kojomis, jam nuolankiai žolės mojo.
Šis žmogus geibulin savo sielą įmurkdė.
Taip ir prekijas juk, kol gi maišas jo pilnas
Yr už Viešpatį patį dangaus beigi žemės,
Pranašesnis, nes vos tiktai jajam sušvilpus,
Pagal dūdą jo žmonės tuoj pat ima trypti.
Jam tereikia paliept tuoj tėvai savo sūnus,
Bei dukras prie altoriaus atnešę sukrauna,
Ir taip tęsiasi tol, kol jiems prekijas moka
Ir it kirminus kokius grūdais savais peni,
Na, o kirmėlės skrandžių užkimšt nepajėgios.
Vis daugiau tų grudų burnos jų reikalauja,
Ir nors kūnai menki jų vos pavelka plūgą,
Į kurį sumaniai juos prekijas įkinkė,
Jiems nė motais yra, nes jiems viena terūpi,
Ta mana, kurią prekijas jiems dovanoja.
Tik neaišku ar jie kada nors pasisotins,
Tie žmogeliai niekingi, iš prekijo rankų.
Juk turėjimo geismas yra nuolatinis,
Kuo daugiau tu turi, tuo daugiau tau ir reikia.
Šitai gali istorija puikiai paliudyt:
Kitados laukuose žmonės medį nuostabų,
Visą vaisiais skaniausiais apkibusį rado,
Bet žmogaus padermė nuodėmėn linkti pratus
Tolei džiaugės tuo radiniu, kol ant galvų jiems
Vaisiai patys byrėjo it dangiška m?na..
O kuomet nuostabiausieji vaisiai išseko,
Ir apnuogintos šakos paliko bevaisės,
Tuomet puolė žmogystos griežtai reikalauti,
Kad toliau šisai medis jos skalsiai maitintų,
Nes tokia padermė medžiui amžiams priklausė.
Manė žmonės, kad Dievas dantis dovanojęs,
Jiems ir duonos duot veltui visuomet privalo.
Bet kada jiesiems niekas nei duonos, nei vaisių
Nebesiteikė duot, jie baisiausiai įniršo,
Ir išrovę iš žemės vaisingąjį medį ,
Tuojau pat su šaknim bei šakom jį suėdė,
O kadangi ir to jiems dar buvo per maža,
Jie apkaltino tą, kuris medį sodino.
Juk ne jie, bet ganytojas viską čia valdo,
O žmogeliai niekingi tetroško sau gardo,
Lygiai avys, kurioms tik pilvus prisikimšti,
Rūpi nuolat ir pievose strykčiot po to sau.
Sako tiesą išminčiai dori: Jeigu nori,
Pamaitinti tu alkaną, tinklą jam duoki,
Tegul mokos jis pats sau žuvies pasigauti,
Nes prie gero kiekvienas žmogus greit pripranta,
It avelių banda, tvarteli? uždaryta,
Kuri ėsti negavusi veikiai išstimpa,
Nes nemoka pati ji sau maisto pelnytis.
Taip ir dažnas žmogus , tik save jis bemato.
Jis savim ir jaunikliais savais tesirūpin,
Ir nesvarsto visai, kas nutiks kai neliks jo,
Šioje žemėje, kuri nuolankiai jį nešioja.
Gal todėl kai kurie žemės sūnus bei dukros
Į beždžiones plikas ant šakų panėšėja,
Nei į žmones, kuriems labai rūpi rytojus,
Kurie nori palikt po savęs ne vien tvaną,
Bet pasaulį gražesnį, švaresnį, nei rado,
Nei jiems protėviai jųjų kadaise paliko.
ARCHANGELAS. Ak, šėtono sūnau, kaip tu man įkyrėjai!
Tik silpnumą žmonių, pasyvumą matydams,
Negi tu nesuvõki, kad žmogų nukreipti
Ne ganyt nuolatos , tarsi gyvulį reikia!
Žmogui reikia palaikymo, kad sustiprėtų
Jo dvasia ir jėgų iš dangaus pasisėmęs,
Jis galėtų toliau per šią žemę keliauti.
Juk vaizduotė žmogaus ginklas jo galingiausias.
Ji it raktas pasaulio duris atrakinus,
Duoda peno visiems, kas tik peržengia slenkstį.
Jei vaizduotę turi, veikiai žuvį bet kokią
Tu gebėsi pagaut ir valdovo nereiks tau,
Jei galva, ne kopūstas pečius tavo puošia.
Ir iš pliauskos menkos puikų laivą išskobsi,
Jei grasinsis lietus žemę jūr? paversti,
Lygiai kaip ir šaltinį per sausrą atras jis
Po olom pasislėpusį, tūnantį tyliai.
Atsimink, kad žmogus ne vien duona gyvena,
O žmonijai ne vien pasisotinti rūpi.
Ant pečių smegeninę ne veltui nešiojam
Mudu su tavimi ir žmogus ją ten turi
Tam, kad leistų ji jam nuolatos apsvarstyti
Kaip geriau situacijoj toj pasielgti
Į kurią jį įstumti likimas netingi.
Ir visiems taip žmonėms nuolat būna, mielasis.
Ieško jie, kaip geresnį sprendimą surasti.
Net ir vaikui leisk laisvėj konstruoti, statyti,
Įsitikinsi tuoj, kaip jis mąsto, dėlioja
Kubelius ir didžiulian džiaugsman pasinėręs,
Jis gebės pastatyt tai, ko joks architektas,
Ar instruktorius netgi sapnuos nesapnavo.
Nes vaizduotei savai nuolatos duoda valią,
Vaikas visad, todėl jis net kalnus nuverstų,
Ar nukasti upes sugebėtų nesunkiai,
Nors dar tik grindimis šis vaikiukas ropoja.
Vaikas klysti nebijo, jis mokos kartodams
Tai ką mato aplinkui save kas minutę,
Ir per tai verias jam didis bei platus kelias,
Į pasaulį, kurį jis pažint nuolat trokšta.
Viskas slypi vaizduotėje, mano mielasis,
Mes abu irgi ten tūnom, be abejonės,
Tesam mes tvariniai galingosios vaizduotės...
Kas nutiko gi tau? Gal vandens reik paduoti?
Tu atrodai prastai, lyg subliuškęs truputį.
Gal kažkas negerai? Gal tau oro pritrūko?
Susirūpinęs Mykolas kreipės į Velnią
Mat taip bekalbant jam šis subliuško ir tapo
Panašiu į suspaustą pipirmėtės lapą.
Nes jo galios, it sniegas pavasarį ankstų,
Tirpt pradėjo, beklausant Archangelo balso.
Nes suprato tuomet Velnias mūs netikėtai,
Kad ir jis tik menkutė vaizduotės išdaiga,
Kurią gali kiekvienas žmogelis paversti
Galingiausia jėgų, ar menkiausia idėjų.
Juk ir vaisiai vaizduotės ne darbas Sizifo.
Gali būti lengvi jie ir kartūs iš karto.
Čia pakelt ant sparnų it Ikarą didingai,
Bet jei šis netikės jų galia stebuklinga,
Tuoj pat vaškas ištirps ir nukris jisai žemėn.
Paprasčiausias metodas čia veikia, Velnie o,
Jei tiki tu tikslu, būtinai jį pasieksi,
Net jei ciniški protai iš viso pasaulio,
Tau į ausį kuždės, kad nesiektum tos saulės,
Nes nebus tau iš to nieko doro, vertingo.
Bet tuomet reik pajungt visą kuriančią galią,
Kapt jėgas savyje, pasitelkti vaizduotę,
Ir tuomet šiomis galiom aklai patikėjus,
Suplasnoti Ikaro sparnais ir pakilus,
Skrist žvaigždžių kryptimi, kolei jąsias pasieksi,
O tuomet jau jokia kometa blokšti žemėn,
Neišdrįs to žmogaus kuris tiki rytojum,
Bei savim, ir tikėjimu kelią sau grindžia,
O vaizduotę pasitelkia kurdams pasaulį,
Tą, kuris jį bei jojo aini?s švelniai saugo.
V dalis
KERŠTAS / ATJAUTA
Šioje dalyje Velnias papasakoja istoriją apie mažą kaimelį į kurį atvykęs svetimšalis sukiršino visus to kaimelio gyventojus tarp savęs taip, kad šie išsižudė palikę tik moteris ir vaikus, o Archangelas pareiškia, kad visuose žmonėse glūdinti atjauta yra galingesnė už kerštą. I r Velnią apima silpnumas.
VELNIAS. Na, gerai, mielas Mykolai, dedame tašką,
Nuo istorijų tavo man šonai jau braška,
Supratau aš vaizduotė, tai ginklas galingas,
Kuris žmogui, it tyras vanduo reikalingas.
Yr valia ta žmogaus net už velnią stipresnė,
Bet, prašau, atsakyk man, Archangele šventas,
Kaip gi tie, kur didvyriais didžiai pasiskelbė,
Bei valdovais galingais yra užvadinti?
Kaip Jupiteriai bei Miridatai šios žemės?
Te neleis man apvaizda šįkart sumeluoti,
Jei ne kerštas, iš lėto, jų gyslomis teka.
Taip gyveno ant svieto žmogus mažulytis,
Toks netikša baisus, mulkis, kokių daugybė,
Šioje žemėj gyvena ir syvus jos siurbia.
Šis žmogėnas kaimelin mažan atkeliavo,
Tan, kursai tyliai sau tolimoj saloj glaudės.
Ta mažytė sala giminių buvo kraštas,
Joj brolėnai bei sesės ramiai sau gyveno,
O tėvai su mot?šėmis nuo ankstaus ryto,
Siuvo, virė, žvejojo ar gyvulius ganė.
Bet atvykėlis greitai jų sudrumstė taiką.
Ėmė kiršint visus tarp savęs juos, it kipšas.
Susipjovė žmoneliai, bangas ėmė kelti,
Ir ramybės saloj toj bemat nebeliko.
O keleivis, vos turintis galią pajuto,
Supjudyti visus, kai tik apima ūpas,
It Patroklas koksai, į šeimas įsisukęs,
Ėmė griausti jas veikiai ir traukyti siūlus,
Tuos, kuriais Ariadnė piliečius apsupo,
Jiems tik gėrio ir meilės suteikti panorus.
Vien tik kerštas giliai įsispaudęs krūtinėj
To kerštingo žmogaus pasielgt taip šį stūmė.
O kadangi siaubingoms jėgoms numaldyti,
Tas žmogus nepajungė nei valios nei proto,
Išnaikino netrukus jis kaimą draugingą.
Net seniūnas iš baimės bačkoj pieno slėpės,
Kuomet visas kaimelis liepsnóse skendėjo,
Nes atvykėlis rankomis priešo galingo,
To kuris neapkęsti seniūno pradėjo,
Ir užtat visą trobą beigi visą turtą,
Pelenais bei ugnim vieną dieną paleido.
Ir jau nieko grėsmingo atrodo neliko,
Tiktai moterys, na ir vaikeliai mažiausi,
Kurie keršyt atvykėliui, net nemėgino,
Nes nebuvo jų galioj su juo susigrumti.
Gal ir būtų kerštingas žmogus sau nurimęs
Ir daugybę metelių ramiai pragyvenęs,
Bet paties jo šeimoj iš šeimos pats vyriausias,
Kartą ėmė ir išskerdė žmones kaip veršius.
Buvo skirta apvaizdos jam kraują nuplauti,
Nūn krauju svetimųjų ir taip baisų daigą,
Bei ydingą be galo iš žemės išrauti,
Su šaknim visomis, kad nuo tolei gyventų,
Sau ramiai visada, jokio vargo nebodams.
Bet taip lemta nebus, nes mažieji vaikeliai,
Augdami keršto žemėj, krauju apšlakstytoj,
Kartą virs ąžuolais iš visų didingiausiais,
Kurie savo skriaudiką bei šeimą jo visą,
Ras ir veikiai išskers, vedami keršto rankos,
Nes keršte kiekvienam nuolatos kerštas gimdos
Ir šiam ratui yr lemta be galo taip suktis.
Buvo Kaino su Abeliu šitaip nulemta,
Kad žmogus žmogui vilkas ir priešas baisiausias
Vienądien netikėtai šioj žemėj patapo,
Kai kerštaudami broliai viens prieš kitą stojo.
Nuo tada ir kaimai įžeidimą menkiausią
Tulžimi i krauju negailėdami laisto.
Nebeliko nuo to žmoguje daug gerumo,
Jis paikybėj, neapykantos jūroj paskendo.
ARCHANGELAS. Ak, koksai tu žvėris iš tiesų neteisingas!
Žmoguje įžiūri tu vien blogąjį pradą
Jei žvelgi, tai pažvelk atidžiau tu į žmogų:
Šit, tamsa, bet antai, ten kamputyje glaudžias
Atjauta, nepraradusi savo didybės.
Ji ne tik mažulyčių paliest nesibodi,
Bet ir didūs, galingi jos spindulius geria.
Būna taip, kad godumas užvaldo taip žmogų.
Jog šisai nebesugeba kito regėti.
Bet aklumas šis laikinas, o mano mielas,
Jis laiku mūsiškuoju akimirką trunka.
O kuomet atjauta imti valdžią mėgina,
Tampa ji galingesnė tuomet už valstybes,
Bei nematančiam žmogui akis tuoj prakrapšto,
Kurs pajutęs savy jėgą naują, galingą,
Lygiai dieną, rytų spinduliuos tykiai bundant,
Puola kelti kitus, jiesiems ranką ištiesia,
Nes savy gimus gailestį didį pajunta.
Atjautoj juk stiprybė visa susitelkus.
Na, o tu kalbą nuolat verti savon pusėn,
Nes pagieža yra tavo protą užvaldžius,
Verčia pūst ji tave nuolatos vieną dūdą.
Tu melodiją moki išgaut vien tą pačią.
Aš gi priešingai, šitą melodiją švelniai,
Gint ir aukštint nuolankiai vis?d pasiryžęs.
Kaip bebūtų, kiekvienas mes savąjį kelią
Turim, broli, tad juo ir privalom keliauti,
Kad ir koks nelygus ar vingiuotas jis būtų.
Ir styga taip, jei mes ją įtempt pamėginsim,
Per menkai neskambės, o jei pertempsim trūksta.
Nes svarbiausia tarp visko pusiausvyrą rasti,
Šiam pasauly, ne vien tik tarp juodo ir balto
Skirtingumų ieškot, ar žiūrėt, kurs stipresnis.
VI dalis
HARMONIJA
Šioje dalyje Archangelas Velniui išaiškina, kad viskas šioje žemėje tėra harmoningas dviejų priešingų polių keitimasis dėl kurio negali būti nei laimėtojų, nei pralaimėjusiųjų.
VELNIAS. Tad ir baikim istoriją, dėkim joj tašką.
Viena aišku, žmogaus nieks pakeisti negali
Lygiai taip blogio nieks sunaikint nepajėgtų,
Jo išraut su šaknim negebėtų nė vienas.
Tai pasaulio ašis, medis amžino sodo,
Ant kurio tiek geri, tiek blogi vaisiai noksta.
Jeigu smurtas tik didina bangą smurtingą,
Pralaimėjimą skelbiu tuomet tavo, Mikai,
Nes dabar, mano prieše, dievų pažymėtas,
Pripažinti turi, kad harmonija visa,
Kas mus supa, dėl ko taip ilgai mes kovojom
Ir dėl ko ilgus amžius akių nesumerkėm.
Jei tarp gėrio ir blogio pusiausvyra tvyro,
Tuomet gėris niekaip nugalėti negali,
Jokio blogio, koksai šis baisingas bebūtų.
Tokiu atveju gėris viena daikto pusė,
O likimo svarstyklės svyruodamos nuolat,
Tai tavon, tai manon pusėn n?olankiai svyra
Tai yr amžinas vyksmas, it vėjo pūtimas,
Kuris debesis atgina, saulei uždengti,
Arba vėl atidengia tą šviesulį skaistų.
Ir dorybės taip linkę žmogum nuolat žaisti,
Tai apnikdamos jo nuodėmingąjį kūną,
Tai užleisdamos vietą blogybėms nuožmiausioms.
O žmogus it koks indas, kuri?m tatai telpa,
Ir kuri?m susimaišę dorybės bei ydos,
Tad juoda su balta žmoguje pilk? virsta.
Tokią kalbą išklausęs Archangelas tarė:
ARCHANGELAS. Tai, ką porini čia, man taip primena kelią,
Vieno juodas jis ,kito, gal pilkas nuobodžiai,
Bet keleivis svarbiausias kely tam, žinoki,
Tik jo galioje slypi keliavimo tikslas.
Tik keleivis žinos, kur pasukti jam noris.
Tu bandei dar sulyginti žmogų su indu,
Kuriame tos dorybės su ydomis glaudžias,
Bet žmogus yra laisvas ir gali jis rinktis,
Būt jam indu šituo ar verčiau juo nebūti,
O jei indo nėra tai nėra kur sutilpti,
Nei dorybėms (ar ydoms, kurias tu taip saugai).
Kai žmogus ima spręsi ką jam pasirinkti,
Sielon jo įsigauna nūn laisvė galinga,
Kuri kartais supančiota arba pajuodus
Iš šalies ją taip stebint, kam nors pasirodys,
Bet kaip tiktai joje yr žmogaus didingumas,
Jos dėka, pamažu žmoguje kyla rūmas.
Tame rūme atranda žmogus savo galią,
Spręst kuriuo gi keliu jam pasukti reikėtų.
O nusprendus, kuriuo jam keliu eiti norėtųs,
Greitai žmogų palaima bei žinios aplanko.
Ir užtikrintai šis savo siela maitinti
Ima tuo tik maistu, kurs tuomet jam pritinka.
Gali juodą ar baltą jis valgyti duoną,
Jo gyvenime, laisvė jam ranką paduoda.
Po tamsiu dangumi daug teisuolių gyvena,
Katrie vėliavas keldami braunas per minią,
Nuskriaustų beigi klykiančių kraupiai bepročių.
Tam, kad būtų jiems leista pasiekt pažinimą.
Galbūt tenka panert jiems į tamsą belytę,
Arba vandenis svetimus ki?urai išbristi,
Bet juos veda didžiausia dorybė per šitai,
Jos varde siekis beigi ieškojimas slypi.
VELNIAS. Na, ir ką, mielas Mykolai taip jie atranda?
Vien tik neviltį karčią ir nerimo r?ndą?
Juk tik nerimas, baimė juos stumia į tamsą.
Jie keliaudami randa vien geismą ir kančią.
Junta jie kaip pavydas jų sielas pagraužia.
Ir kelionė į pirklio rankas jie įpuola,
Nes jų akys ir skilviai nektaro geidauja.
Vardan kąsnio gardaus jie ir šeimą parduotų.
Jie į plūgą vardan malonumo bei maisto
Savo sielas laisvąsias beregint iškeičia,
O už tai vien sutrūkusias gyslas jie gauna.
Bet žmogus, tarsi eržilas tempt nesibodi,
Savo stygos likimo, kol ši nenutrūksta.
Nėr laimingas žmogus šio pasaulio platybėj.
Na, o disputas šis mus aklavietėn veda.
Viskas vien paistalai, kur matai tu dorovę?
Čia vienintelis noras tėra gimstančiųjų,
Kažkam jungą užvilkt, ant kupros kad tas noriai,
Jįjį vilkti sutiktų ir būtų dėkingas,
Kai iš svetimo delno jam manos prikrinta.
Nes per silpnas žmogus savo prigimtį menką
Nugalėt. Jam kas duodama to jam užtenka,
Bi tik jis sau kirmėti netrukdoms galėtų.
Jis nes?ekia sukilti, maištauti kovoti,
Per gerai jam yra sau ramybėj tūnoti.
Šiuos ištarus žodžius Velnio akys sužibo,
Ir triumfuodamas jis ruošės Miką palikti,
Bet Archangelas galvą į šoną atmetęs
Paskutinįjį kozirį Velniui atstatė.
VII dalis
JUOKAS
Šioje dalyje Archangelas išmeta paskutinį kozirį, pareikšdamas, kad kiekvienas žmogus gali tapti laimingu, jeigu išmoks gyventi ČIA ir DABAR ir nebijos nusijuokti iš savo negandų.
ARCHANGELAS. Tarė Mykolas Velniui: laimingas tas broli,
Kam labiausiai laimingu visur būt išeina.
Moka juoktis jisai iš pasaulio didžiųjų,
Kai tuo tarpu mele šie sau gerbūvį kuria,
Taip žygiuodami drąsiai per svetimus kaulus
Jų šlove bei laimėjimais tepdamies galvas.
Bet pasauly komedijai tūnant nuo seno,
Jos vos tramdomą juoką talkon pasitelkę,
Patys netobulinusi žmoneliai šioj žemėj
Atkakliai, neskubėdami į priekį žengia.
Nėra tobuls žmogus šiam pasauly didingam,
Bet kaip tik tobulam būti jam ir nereikia,
Nes kūrybos šviesoj viskas kinta bei mainos,
Ir joje neteisingieji tampa teisiaisiais,
Vos farse nuostabiajam pasaulis paskęsta,
O netikėlis su dorovingu susmaino.
Čia kur buvęs ir pyktis išnirs nugalėtas,
Tolerancijos vardą, prieš valią, įgavęs.
Visas pyktis išblės tučtuojau, mielas mano,
Kai kils noras kažkam iš savęs pasijuokti.
Nes geriau ir stipriau už bet kokią patranką,
Sveikas juokas yra iš savęs ir pasaulio.
Tie kurie sau pasaulį tamsiom spalvom tapo,
Ir didžiausią dorybę cinizmu sudergia,
Tie laimingais nebus niekuomet, tu žinoki.
Tad geriau būt laimingu kvailiu šioje žemėj,
Nei didžiuotis protu, ciniškumo pagraužtu.
Tad verčiau dualizmą pamirškim nuo šiolei,
Bei neapykantą mes užmarštin nugramzdinkim,
Negalvokim daugiau apie savąjį pradą,
Ir pradėkim nuo šiol dabartim tik gyventi.
Taip geriau bus, nes visos iliuzijos paikos,
Kurios vien ateitim pasisotinti linkę,
Greit ištirps ir paliks mus be nieko šioj žemėj.
Mūs stiprybės kristalas tiktai prote glūdi,
Bei širdy, kurie gali juoku tuoj paversti,
Visa pyktį ir blogį pasklidusį žemėj.
Juokas laimę ir laisvę beregint pagimdo,
Kurių joksai tironas ar jojo valstybė,
Jokiais būdais niekaip suvaržyt neįstengia,
Nes atimti negalima iš žmogaus to tik,
Su kuo gijos jo jokios kerštingos nejungia,
O ginklu galingiausiu akimirksniu virsta,
Jam vaizduotė nušviečianti rūškaną kelią.
Ir vergu toks žmogus nebetaps daugiau niekad.
Nes jau laisvė širdy jo susirentė būstą,
O jisai jau iš negandų juoktis išmoko.
Na, o tu, velnio pasiuntiny ir valdove,
Pats sau priešu tapai, taip savęs nemylėdams
Bet gana apie tai, siūlau mudviem sudėti
Jau ginklus ir gardžiai pasijuokti iš visko,
Kas įvyko čionai ir užmiršt mūsų kovą.
Nes kai ji pamiršta, tai jos niekad nebuvo.
Taip Archangelas baigė aštraus žodžio kovą
Ir sutrikusį Velnią laukuose palikęs,
Besijuokdams savaisiais keliais iškeliavo.
EPILOGAS
Kuriame padaromos galutinės išvados bei padėkojama mieliems žiūrovams už jų kantrybę, bei laiką ir atsisveikinama iki kitų metų.
Ir dangaus šviesulys jau į vakarus suka,
Greit sutems, tad užbaigti kelionę skubėkim,
Na, o mes savo darbą garbingą atlikę
Padėkot norim jums už kantrybę bei laiką,
Kurį mums paaukoti nuolankai sutikot.
Prieš išsiskiriant, leiskite jums pasakyti:
Būt laisvu ir laimingu žmogus visad gali,
Jam žinoti tereikia, kur laimės ieškoti.
O ieškoti jos reikia savy, brangūs žmonės.
Jeigu ČIA ir DABAR būt laimingais gebėsit,
Bei iš savo bėdų pasijuokti išdrįsit,
Tuomet laimė ir laisvė namų jūs bei sielų
Neapleis niekuomet, kol šioj žemėj lankystės.
Juokitės į sveikatą, kol turite laiko,
Ir te juokas jums laiką tą nuolat prailgin.
O pasaulio bėdas jūs nuo šiolei palikti,
Galit drąsiai Archangelo bei Velnio globai.
Kuriuos galima daugel vardų pavadinti:
In ir Jan, Juodai baltu visatos kiaušiniu,
Gėrio blogio, pradu skirta kartais vadintis
Tam kas kreipia ir valdo pasauli bei žmogų.
Bus taip nuolat ir nieks to negali pakeisti,
Kinta miestai tiktai, jų gyventojai, mintys,
Viskas sukas rate, bet esmė nepakinta.
Rudenį kris lietus, saulė dykumas degins,
Medžiai augs, mes lapus, sėkla kalsis iš žemės.
Bet tame šurmuly liks žmogus visą laiką,
Nesvarbu, ar mylės jį ar niekins bei teis kas.
Tad, drąsiau! Tegul veržiasi juokas iš sielų,
Ir lai kalas sparnai laisvės, griaudami sienas.
PABAIGA.